Bernardinų socialinių paslaugų centras

PADC naujienos

2012-01-25  Laiškas mamai alkoholikei

Kartais turi praeiti daug laiko, turime patirti daug kančių, kol sugebėtume išsakyti tai, ką iš tiesų jaučiame savo širdyje. Siūlome Jums autentišką laišką, kurį mergina parašė savo jau mirusiai mamai. Mirusiai nuo sunkios – priklausomybės nuo alkoholio – ligos. Mamai, kurios nebuvo šalia, kai labiausiai reikėjo, tačiau kuri visada buvo mylimiausias žmogus žemėje. Kol mama buvo gyva, nebuvo galimybės paprasčiausiai su ją pasikalbėti apie gyvenimą, apie jausmus, svajones. Į santykius buvo įsiterpęs alkoholis, kuris buvo pats pavyzdingiausias meilužis. Jis su niekuo nenori dalintis to, ką užvaldo.

Kokia prasmė rašyti ar skelbti tokius laiškus? Nes pasaulyje yra daugybė tokių merginų ir vaikinų, kurių širdys skauda ir nuo neišsakytų jausmų, nes yra daugybė alkoholio ar narkotikų vergėmis tapusių mamų, kurios nesusimąsto apie savo vaikų jausmus, tačiau kurios dar turi galimybę rinktis gyvenimą.

Šis laiškas yra fragmentas spaudai rengiamos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą”. Ją planuojame išleisti 2012 metų pavasarį. Prisidėti prie pagalbos kenčiantiems nuo priklausomybių galite ir kiekvienas iš Jūsų, paremdami knygos leidybą. Pervesdami auką „Bernardinai.lt“ pažymėkite, kad ji skiriama knygai „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ išleisti.

Mano miela Mamyte,

Labai jaudinuosi rašydama tau šį laišką. Pirmą kartą gyvenime noriu atvirai ir sąžiningai su tavimi pasikalbėti. Mamyte, noriu papasakoti tau apie save, atskleisti savo jausmus, papasakoti apie mažus ir didelius stebuklus, kurie vyksta dabar mano gyvenime. Gaila, kad to negaliu padaryti gyvai, nes tavęs jau nebėra. Baisi mirtina liga, alkoholizmas, tave atėmė iš manęs.

Nuo pat mažens žinojau, kad tu sergi. Mačiau kaip slėpei tuščius butelius, girdėjau žiaurus barnius su tėčiu, stebėjau tave, gulinčią ant grindų su praskelta galva ir visiškai girtą, prisimenu tavo nuolatinius pažadus: „tai buvo paskutinis kartas“, ausyse skambančius tavo maldavimus: „nupirk išgerti, nes mirsiu“...

Klūpėdama ant kelių, visiškai palūžusi, siaubingai išsigandusi, raudodama klausiau Dievo: „Kodėl?“ Kodėl tu nesiliauji gėrusi? Kodėl taip kankini save? Kodėl skriaudi mane ir priverti visus kentėti? Žiūrėdama i tavo paklaikusias nuo alkoholio akis, mačiau baimę, pyktį ir beviltiškumą. Jau tada supratau, kad tu nesupranti, kas su tavimi vyksta, nesupranti, kad mirtinai sergi. Jausti, matyti ir visa tai žinoti, man buvo didelė kančia. Mylėjau tave ir tuo pat metu nekenčiau... Pykau, kad neieškai sau pagalbos, kad taip lengvai pasiduodi... Gailėjau, kad esi bejėgė ir silpna.... Negalėdama tau padėti, norėjau mirti...

Norėdama pabėgti nuo viso šito siaubo, anksti ištekėjau. Svajojau apie gražų santuokinį gyvenimą, darnią šeimą, mylimus vaikus. Tik nežinojau, kad nuo vaikystės sužeistoje širdyje, kurioje giliai paslėptas pyktis, skriauda, nepasitikėjimas, baimės, gėda, neįmanoma sukurti laimės. Apsimetinėjau, vaidinau, melavau, stengiausi visiems įtikti ir patikti, siekiau tobulumo, įrodinėjau savo pranašumus tik dėl vienos priežasties – desperatiškai troškau būti mylima. Padariau daug klaidų, nes nežinojau, kaip kitaip galima gyventi, nemokėjau teisingai mylėti, atleisti, prašyti, tikėti.

Patogiausiai jaučiausi šalia priklausomų žmonių (alkoholikų, narkomanų), silpnesnių ir blogesnių už mane pačią, nes žinojau, kaip jiems padėti, kaip būti naudinga, ir tokiu būdu kėliau sau vertę. Gyvendama, draugaudama ir mylėdama priklausomus žmones labai kentėjau, skriaudžiau save ir visiškai praradau ryšį su savimi, Dievu ir visu pasauliu. Buvau jauna, simpatiška, talentinga, gabi ir labai nelaiminga. Nesupratau, kodėl taip gyvenu, kodėl kartoju tėvų klaidas, kodėl negaliu džiaugtis gyvenimu, kodėl jaučiuosi svetima tarp žmonių... Kai svajonės sudužo, pačios šeima iširo, o širdis subyrėjo į šipulius, meldžiau Dievo, kad leistų užbaigti mano gyvenimą...

Šiandien tikrai žinau, kad Dievas visada buvo šalia, laikė mane už rankos ir vedė... Tik aš užsispyrusiai priešinausi ir stengiausi viską suvaldyti, sukontroliuoti. Kai netekau jėgų ir parklupau ant kelių, kai pasidaviau ir paprašiau jo pagalbos, įvyko pirmasis mano gyvenime stebuklas, – aš atėjau į anoniminę Suaugusių alkoholikų vaikų draugiją.

Nuo pat pirmojo SAV susirinkimo pasijutau kaip namie, jaučiausi saugi ir suprasta, priimta ir mylima. Pirmą kartą gyvenime išdrįsau papasakoti apie mano šeimos gėdingą paslaptį, kad esu alkoholikės dukra, alkoholiko žmona, alkoholiko sesuo ir pati savo skausmą skandinu taurėje vyno...

Žmonės, kurių klausiausi susirinkimuose, pasakojo apie mane. Jų istorijos, gyvenimo klystkeliai, ir skausmas buvo panašūs i manuosius. Pajutau bendrumą su tais žmonėmis, panorau juos pažinti. Apie vaikystėje išgyventus siaubus jie kalbėjo ramiai, o kartais net su humoru, tarsi tai būtų seniai sugijęs ir gyvenimui netrukdantis randas. Jie dalijosi savo patirtimi ir suteikė mano sielai viltį pasveikti. Aš patikėjau, kad tai įmanoma ir neapsirikau.....

Jau šešeri metai, kai lankausi SAV susirinkimuose. Dirbu su „12 žingsnių“ programa. Turiu globėją, kuris padeda mokytis blaiviai gyventi. Tarnauju draugijai (vedu susirinkimus, globoju naujokus, aktyviai dalyvauju draugijos gyvenime). Skaitau AA literatūrą. Dalyvauju AA stovyklose. Su kitais dalinuosi savo sveikimo patirtimi. Ir stebuklai nesiliauja mane stulbinę....

Mano mamyte, nekaltinu tavęs už pragertą gyvenimą, atleidžiu tau visas skriaudas ir patirtą skausmą, nes šiandien žinau kai ką daugiau: ESU VERTA GRAŽAUS IR DŽIAUGSMINGO GYVENIMO! ESU VERTA MYLĖTI IR BŪTI MYLIMA! PATI SAU ESU MYLINTIS VAIKAS IR MYLINTI MOTINA! ŠIRDIS YRA LAISVA NUO PYKČIO, SKAUSMO IR KANČIOS! AŠ NORIU GYVENTI!

Mano mamyte, labai tave myliu... Tu visada liksi mano širdyje... Prašau atleidimo ir susitaikymo...

Dieve, padėk man ir globok mano mamą!

Bernardinai.lt

 

Komentarai
Komentarų nėra
Komentarų rašymas
Vardas / Slapyvardis*
El.paštas
Komentaras*
code image * 
* būtini laukai