Bernardinų socialinių paslaugų centras

PADC naujienos

2012-06-17  Ignoruojama siela keršija priklausomybėmis

Emocinės priklausomybės labiau paplitusios ir sunkiau įveikiamos nei narkomanija ar alkoholizmas. Taip mano uostamiestyje viešėjusi bei savo patirtimi pasidalijusi viešnia iš Amerikos.

Įveikusi priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų, Betty Lenor iš Kalifornijos (JAV) jau daugiau nei 20 metų padeda naujam gyvenimui prisikelti panašaus likimo žmonėms.

Betty Lenor pasakojimą vertė Edita Mejaraitė.

Svaiginosi 22 metus

– Papasakokite trumpai savo gyvenimo istoriją.

– Kai man buvo šešiolika, Amerikoje prasidėjo „Gėlių vaikų“ judėjimas. Man buvo artimos jų idėjos, nes mėgau gamtą. Ieškojau bendraminčių, tad visa įsitraukiau į šį judėjimą. Deja, alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejama „Gėlių vaikų“ judėjimo dalis. Tuo metu man visa tai atrodė kaip nuostabus vakarėlis.

Vėliau įsidarbinau kazino, kur tarp darbuotojų ir klientų buvo paplitęs alkoholio ir narkotikų vartojimas. Norėjau būti visaverte tos aplinkos dalis, tad visa tai vartojau ir aš. Vėliau, pramokusi dailidės amato, dirbau statybose. Šioje aplinkoje alkoholis – neatsiejama dalis.

22 metus nė vienos dienos nebuvau blaivi. Mano vaikai augo, bet ne mano akyse. Santykiai su tėvais ilgus metus buvo nutrūkę. Nuolat konfliktavau su sutuoktiniu. Kas rytą atsikeldavau apatiška – gyvenimas man buvo neįdomus. Vieną dieną suvokiau, kad svaigalai – viskas, ką turiu gyvenime. Suvokiau, kad toliau taip gyventi nebegaliu. Kreipiausi į reabilitacijos ligoninę, kur mane ir supažindino su 12 žingsnių programa. Tai buvo 1989 metais.

– Kaip ši programa jums padėjo išsikapstyti iš priklausomybių?

– Ligoninėje mane supažindino su pirmaisiais penkiais programos žingsniais, po kurių mano gyvenimas pasikeitė. Mane nustebino jos paprastumas ir efektyvumas. Žinoma, pirmąją dieną man sunkiausia buvo pripažinti, kad esu alkoholikė ir narkomanė. Bet išklausytose kitų grupės narių istorijose atpažinau save. Tai padėjo įveikti išdidumą, pripažinti savo ligą ir tai, kad mano gyvenimas tapo nebevaldomas.

Antrajame žingsnyje manęs paklausė, ar tikiu, kad aukštesnė už mane jėga gali grąžinti mane į gyvenimą. Čia man taip pat reikėjo įveikti save. Buvau išdidi ir maniau, jog man nereikia niekieno pagalbos, kad esu stipri ir galiu pati susitvarkyti su savo problemomis. Tačiau turėjau sau pripažinti, jog tik pati sugrioviau savo gyvenimą. Pamaniau, kad Dievas mano gyvenimo nesugadins labiau, nei tai padariau aš.

Tad trečiajame programos žingsnyje nusprendžiau atiduoti savo valią ir gyvenimą į Jo rankas. Man buvo priimtina, kad leidžiama pasirinkti Aukštesniąją Jėgą pagal savo suvokimą. Vienintelis reikalavimas, kad ji būtų mylinti, gailestinga ir aukštesnė už mane. Vaikystėje Dievas man buvo apibūdinamas kaip piktas, nuolat baudžiantis dėdė. Tam, kad galėčiau pasitikėti Aukštesniąja Jėga, turėjau pamiršti viską, ką iki šiol buvau apie Jį girdėjusi.

Vėliau buvo darbas su savimi – vidinė inventorizacija. Kunigas, kuriam pasakojau savo gyvenimo istoriją, paklausė manęs: „Tu pasakoji tokius skaudžius dalykus, o tavo veide šypsena?“. Po šių žodžių iš manęs pratrūko visas skausmas, kurį taip ilgai laikiau ir neigiau savyje.

Paleidusi iš savęs užslėptus neigiamus jausmus, atradau, kad gniauždama savyje skausmą, buvau užspaudusi ir teigiamas emocijas. Prieš pradėdama dirbti pagal programą, jaučiausi bejausmė. Tik kai leidau sau pajausti skausmą, kurį pati sukėliau savo gyvenime, jis kaip raktas po truputį atvėrė prieš tai giliai manyje užrakintą džiaugsmą ir laimę.

Po pirmųjų penkių programos žingsnių, praeitų ligoninėje per 28 dienas, dvasiškai prabudau. Prasidėjo nauja mano gyvenimo kelionė.

– Ar nebuvo sunku išlikti blaiviai?

– Grįžusi namo, nebenorėjau svaigintis. Didžiausia mano klaida – maniau, kad šių penkių žingsnių pakanka. Jau džiaugiausi savo gyvenimu. Po truputį į jį pradėjo grįžti vaikai, pagerėjo santykiai su tėvais.

Vėliau supratau, kad alkoholizmas – rimta liga,
ir jei nenoriu grįžti į buvusį gyvenimą, privalau lankytis anoniminių alkoholikų (AA) grupėse. Anksčiau maniau, kad jei kam nors papasakosiu apie savo gyvenimą, manęs visi neapkęs. Tačiau AA grupėje mano pasakojimas buvo priimtas su meile ir gailestingumu

 Sunkiausia – keisti mąstymą

– Kaip trumpai apibūdintumėte 12 žingsnių programą?

– Ji veda į dvasinį pabudimą. Programa padeda žmogui pripažinti savo bejėgiškumą, bet kartu ir atrasti vidinę galią – per nuolatinį ryšį su Aukštesniąja Jėga – naujai kurti savo gyvenimą. Ši programa tampa gyvenimo malda. Kiekvienas jos žingsnis po truputį keičia žmogaus vidų, mintis, įpročius ir padeda visiškai pakeisti požiūrį į gyvenimą. Pradedi suvokti, kad ne tai, kas vyksta gyvenime, bet tai, kaip priimi gyvenimo įvykius, padeda sukurti gyvenimą tokį, kokį nori gyventi.

Išmoksti gyventi dėkingume, suvokdamas, kad kiekvienas įvykis yra dvasinė dovana, ir kas benutiktų, tai vyksta dėl mūsų dvasinės gerovės. Išmoksti gyventi tikėdamasis paties geriausio. Nuolat praktikuodamas programą, pamatai, kad Aukštesnioji Jėga daro tai, ko pats savo gyvenime nebūtum pajėgus dėl savęs padaryti.

– Kas buvo sunkiausia vykdant programą?

– Keisti savo mąstymą. Nustoti žiūrėti į save kaip į auką ir suvokti, kad aš pati savo pasirinkimais kuriu savo gyvenimą. Nustoti kurti savo vaizduotėje baisią ateitį, gailėtis dėl praeities, išmokti gyventi „čia ir dabar“. Iš pradžių kas rytą man būdavo baisu keltis, tad, prieš nuleisdama kojas ant grindų, dėdavau sąmoningas pastangas: dėkodavau Kūrėjui už viską, ką turiu, pašvęsdavau savo dieną Dievui, kalbėdavau mintyse, kad esu verta visų Jo dovanų ir gyvenime tikiuosi paties geriausio.

Kiekvieną kartą, kai mano vaizduotė pradėdavo kurti baisios ateities vaizdinius ir tą baimę norėdavosi nuslopinti alkoholiu, skambindavau savo AA grupės moterims. Jos man primindavo gyventi šia akimirka, būti dėkingai už tai, ką turiu dabar. Viena tikrai nebūčiau įveikusi šito kelio.

Fenomenalu, bet kai pradėjo keistis mano vidus, kai atradau vidinę ramybę per santykį su Aukštesniąja Jėga, pradėjo keistis visas mano gyvenimas.

– Ką 12 žingsnių programa padėjo jums suvokti?

– Naujai suvokiau savo identitetą – Kūrėjas mane sukūrė kaip amžiną dvasinę esybę, turinčią trumpą fizinio gyvenimo patirtį. Šis suvokimas apvertė mano vertybes 180 laipsnių kampu. Supratau, kad man nereikia bijoti dėl rytdienos, nes Dievas mums pažadėjo suteikti kasdienės duonos, kai Jo prašome. Įsitikinau, kad, kai vaikausi materialinių dalykų, aš skurstu viduje ir dėl to kenčiu. Tačiau kai pradėjau rūpintis, kad Jo karalystė mano viduje augtų, visi geri dalykai ir galimybės pradėjo ateiti į mano gyvenimą. Kiekvieną dienos įvykį priimu kaip dovaną, skirtą mano dvasiniam augimui.

Kai mūsų siela ignoruojama, jaučiame didžiulį vidinį nepasitenkinimą, kurį mėginame užpildyti kitais dalykais: darboholizmu, perfekcionizmu, svaigalais, maistu, pirkiniais, santykiais ir t.t.

– Besigydantys nuo priklausomybių neretai užsimena, kad anksčiau bijodavo būti tarp žmonių. Kas jums padėjo atsikratyti žmonių baimės?

– Suvokimas, kad ir kitas žmogus yra amžina dvasinė esybė, kaip ir aš. Mūsų visų didžiausias troškimas yra priimti meilę ir duoti meilę. Kai elgiamės už ribų „duoti ir priimti meilę“, mes kenčiame. Kai susiduriu su piktais žmonėmis, suvokiu, kad galiu jausti jiems tik gailestį, nes aš taip pat kažkada buvau įstrigusi kančioje, kaip jie dabar.

– Kaip dabar įvardytumėte, kas yra alkoholikas?

– Tai žmogus, atidavęs visą savo valią ir gyvenimą į alkoholio rankas. Alkoholis tapo jo „Aukštesniąja Jėga“. Būtent todėl jo gyvenimas tapo nevaldomas.

Nauja priklausomybė – emocinė

– Ar 12 žingsnių programą galima pritaikyti ne tik turintiems priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, bet ir kitų problemų, pavyzdžiui, emocines priklausomybes (pykčio, baimės, pavydo, nuolatinio gailėjimosi ir pan.)?

– Patikinu, jog tai pati nuostabiausia programa, padedanti išsivaduoti iš visų mūsų ydų ir gyvenimo trukdžių. Emocinės priklausomybės yra net labiau paplitusios, nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Tik bėda, kad mes šios priklausomybės net nepastebime. Jos kur kas sunkiau atsikratyti, nei nustoti gerti. Mat tam reikia visiškai pakeisti savo mąstymą.

Pastebėjau, kad Lietuvoje apie emocines priklausomybes mažai kalbama, tad pamėginsiu paaiškinti: lygiai taip pat, kaip mūsų organizmas pripranta prie cheminių junginių, kuriuos jis gauna per svaigalus, jis taip pat pripranta prie cheminių junginių, išsiskiriančių organizme, kai mes patiriame tam tikras emocijas.

Tarkime, pykčio protrūkio metu mūsų organizmas išskiria didelį kiekį adrenalino. Mums pradeda patikti adrenalino teikiama energija ir, leisdami sau dažnai patirti šią emociją, tampame nuo jos priklausomi.

Visi taip pat turime polinkį kontroliuoti tai, kas nuo mūsų nepriklauso: sutuoktinį, vaikus, kolegas, mintyse vis rūpinamės dėl ateities, gailimės dėl praeities, bet mes nesame pajėgūs jų pakeisti. Tačiau mėgindami pakeisti tai, kas neįmanoma, švaistome savo laiką ir energiją. Mes užstringame ir nustojame augti.

12 žingsnių programa moko, kad viskas, ką galime pakeisti, yra tai, kas vyksta mūsų viduje: mintis, emocijas, požiūrį, veiksmus.

Ji moko kiekvieną dieną pastebėti, ar mūsų negatyvios mintys bei emocijos neužgniaužia mumyse to nuostabaus ryšio su Juo. Aptikę savyje tendenciją kontroliuoti, įsižeisti, baimes, pyktį ar pavydą, iškart galime pritaikyti pirmuosius tris programos žingsnius, kaip Amerikoje juos sutrumpintai įvardijame: 1. Aš nepajėgus to suvaldyti; 2. Dievas yra pajėgus tai suvaldyti; 3. Aš patikiu tai į Dievo rankas.

Deja, žmogus turi tendenciją pereiti iš vienos priklausomybės į kitą, tad šią programą svarbu naudoti 24 valandas per parą.

Tragedija tapo dovana

– Ką patartumėte šeimoms, gyvenančioms su žmonėmis, turinčiais priklausomybę?

– Anoniminių alkoholikų „Didžioji knyga“ pataria šeimos nariams savo gyvenime taikyti 12 žingsnių programą, nes jie nesąmoningai įgauna priklausomybę nuo geriančio ar narkotikus vartojančio vyro, tėvo, sūnaus, mamos ar dukters. Jų visas gyvenimas pradeda suktis tik apie šį šeimos narį. Mes stengiamės įtikinti tuos žmones pakeisti savo gyvenimus, tačiau realybė tokia, kad pajėgiame pakeisti tik save. Deja, visą savo dėmesį sutelkę į priklausomą žmogų, mes visiškai apleidžiame save.

Kiekvienas turime savo dvasinę kelionę. Mes niekieno negalime priversti svaigintis, kaip ir negalime priversti nustoti svaigintis. Svarbu, kad nemėgintume atlikti Dievo vaidmens jų gyvenimuose. Visa, ką galime padaryti, tai rūpintis, kad mūsų asmeninis santykis su Dievu būtų betarpiškas, ir maldose atiduoti tą žmogų jo Aukštesniajai Jėgai.

Patekusi į programą, pirmąkart išgirdau frazę, kad turiu teisę bendrauti su žmonėmis, kurie su manimi elgiasi pagarbiai ir su meile. Iki tol maniau, jog privalau gyventi su tais, kurie mane supa. Išgirdusi šią frazę, supratau, kad pirmiausia pati save turiu mylėti ir gerbti. Tai supratus, žmonių ratas apie mane pradėjo keistis.

Kai savo priklausomam vyrui, su kuriuo nuolat konfliktuodavome, pasakiau, kad nuo šiol svarbiausias mano gyvenimo tikslas – ramybė, jis susirado kitą žmogų, su kuriuo galėjo toliau gerti ir konfliktuoti. Pradžioje man tai atrodė kaip didžiausia gyvenimo tragedija, vėliau supratau, kad jo išėjimas man buvo didžiausia dovana. Tik tada mano gyvenimas pradėjo gerėti, nes vienintelis, į ką galėjau ir galiu atsiremti, tai mano Aukštesnioji Jėga.

Dabar jau galiu padėti kitiems. Amerikoje kalinčioms moterims vedžiau pykčio valdymo pamokas. Pasibaigus projektui, mokinės paprašė, kad visas savo pamokas sudėčiau į knygą. Tad kovo mėnesį bus išleista mano knyga „Šventos moterys už užtvaros".

– Buvote kviečiama į Anoniminių alkoholikų grupes Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose. Ar skiriasi AA susitikimai čia ir Amerikoje?

– Vien Klaipėdoje aš vedžiau 12 žingsnių programą krikščioniškuose bendruomenės namuose „Mana“, lankiausi AA grupėse, kurios susitinka Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, taip pat bendravau su liuteronų bažnyčioje susitinkančia anoniminių narkomanų grupe. Ypatingą ryšį užmezgiau su Al-Anon – alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų bendrijos moterimis.

Jie visi dirba nuostabiai. Lietuvos grupėse jaučiausi kaip namie. Susirinkimų tvarka niekuo nesiskyrė nuo Amerikoje vedamų. Lietuvos grupėse žmonės labai nuoširdūs. Jie deda visas pastangas padėti sau ir vieni kitiems.

– Ką patartumėte žmonėms, norintiems išsikapstyti iš priklausomybių?

– Lankyti AA susirinkimus, susirasti žmogų, padedantį gyvenime pritaikyti 12 žingsnių programą, skaityti AA „Didžiąją knygą“, naudoti 12 žingsnių 24 valandas per parą, susisiekti su AA grupės nariais kiekvienąkart, kai norisi grįžti atgal prie savo senų įpročių. Nuolat dėti visas pastangas dėkoti, net jei visiškai nesijaučiate dėkingi. Tai padės susikurti naują gyvenimą, tokį, kokį trokštate nugyventi.

Norintys susipažinti su B.Lenor knyga apie pykčio valdymą gali kreiptis į jos vertėją Editą Mejaraitę. Ji knygos ištraukas persiųs tiems, kas kreipsis el.paštu: sventamoteris@gmail.com.

klaipeda.diena.lt
 
 

Komentarai
Komentarų nėra
Komentarų rašymas
Vardas / Slapyvardis*
El.paštas
Komentaras*
code image * 
* būtini laukai