Bernardinų socialinių paslaugų centras

Savanoriška veikla

2011-09-21  Savanorystė – neįmanoma be apsisprendimo tarnauti artimui

Ses. Vincenta Slavėnaitė. Savanorystė – neįmanoma be apsisprendimo tarnauti artimui 

„Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai...“ (2 Kr 9, 8). Dievas kiekvieną žmogų pašaukė iš meilės, kiekvienas yra norėtas ir vis norimas. Dievo meilė palaiko žmogų ir veda į gyvenimo pilnatvę, Jis trokšta, kad žmogus būtų atviras ir leistų išsiskleisti visam Dieviškam paveikslui. Ir Jis trokšta, kad žmogus būtų Jo meilės žygdarbio bendradarbis. Kiekvieno iš mūsų Dievui reikia labai konkrečiam tikslui, o ne abstrakčiam buvimui arba buvimui tik dėl savo malonumo.

Tikriausiai kyla klausimas: o ką reiškia būti Dievo bendradarbiu? Kokiam tikslui Jis mane kviečia? Tam, kad geriau suprastume, į ką esame kviečiami, turime įsižiūrėti į Jėzų, kuris atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę; atėjo ne pabaigti laužti palaužtos nendrės ir ne visai užgesinti blėstančio dagčio, bet užsikrauti sau mūsų menkystes, kad išgelbėtų mus nuo jų, atjausti kenčiančiuosius ir stokojančiuosius. Kaip šv. Ignacas yra paskęs: „Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą; kiti dalykai sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas. Vadinasi, žmogus tiek jais turi naudotis, kiek jie padeda siekti jo tikslo, ir tiek jų atsisakyti, kiek jie tam trukdo.“

Tarnauti mūsų Viešpačiui galime tarnaudami artimui. Svarbu pastebėti, kad Jėzus atsigręžia į mus pirmiau nei mes patys į save, pirmiau nei mes į Jį ir pirmiau nei mes į artimą. Tarp Evangelijos scenų randame daugybę Jėzaus daromų darbų ir stebuklų dėl kito. Bet Jis to nedaro dėl teisingumo, bet daro tai iš meilės.
Esame kviečiami bendrystei su Jėzumi, tylai su Juo ir veikliai meilei. Tyloje Jėzus prisiliečia prie mūsų, pažvelgia į mūsų širdis ir ieško ten mūsų tikėjimo ženklo. Turime tikėti Jo meile. Ši meilė yra akla tikrąja šio žodžio prasme, nes nemato baimės ir savanaudiškumo kliūčių. Jėzus ne tik mus paliečia, bet ir trokšta patirti mūsų dalią. Kai Jėzus mus paliečia, įvyksta meilės ir pasitikėjimo mainai. Šiais laikais labai sunku patikėti tokia meile, nes gyvename pasaulyje, prisotintame susirūpinimo vien savimi. Nepaisant nepalyginamai aukšto socialinio stabilumo ir turtingumo lygio gyvename didelio asmeninio nesaugumo, nerimo ir nuolatinių pokyčių laikotarpiu. Individualus elgesys vis labiau matomas kaip pageidautinas pasirinkimas, gyvenimo planas ir tikslingas kelias. Tarsi žvilgsnį kreiptume vien tik į save: „Aš nenoriu“, „o kiek man tai kainuos?“, „o kas man iš to?“, „man per sunku, nepatogu“, „aš netarnausiu“, „neįsipareigosiu“.
 
Vis dėlto, kad ir kaip godžiai žvelgtume į save, kad ir kaip būtų gaila savęs, nepatogu ir sunku, yra įmanoma „išeiti“ iš savęs ir tarnauti kitiems žmonėms. Kiekvieno krikščionio pareiga į savo artimą, stokojantį pagalbos (materialinės ir moralinės), žvelgti taip, kaip žvelgė Jėzus. Tai nėra priedas prie mūsų tikėjimo, bet tai tikėjimo dalis. „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 26–27).
Nuostata, iš kurios kyla reikalavimas mylėti vieniems kitus, yra esminė, nes taip tampame labiau panašūs į Dievą. Šios nuostatos centre yra žmogus, kurį Dievas sukūrė panašų į save. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27). Kadangi žmogus yra sukurtas panašus į Dievą, jis yra orus kaip asmuo. Jis nėra kažkoks daiktas, bet yra Dievo pašauktas vardu. „...pašaukiau tave vardu – tu esi mano“ (Iz 43, 1). Kiekvienas žmogus yra unikalus ir orus visokiomis gyvenimo sąlygomis, net ir visiškai apleistas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atiduoti ir laisvai bendrauti su kitais. Malone jis yra kviečiamas į bendrystę su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų. Žmogus yra vedamas meilės sau ir pastangos pasirūpinti savimi ir savo artimu. Rūpinimasis artimu sudaro mums galimybę patiems artėti prie Dievo.
Kaip konkrečiai Jėzus mus moko atsigręžti į artimą? Apie Jėzaus meilės darbus randame Naujajame Testamente. Pažvelkime į Gerojo samariečio palyginimą, per kurį Jėzus mus moko turėti didelę širdį. Jėzus mums neleidžia abejingai praeiti pro šalį, turime sustoti greta to, kurį sutikome pakelėje. Gerasis samarietis – tai kiekvienas žmogus, kuris sustoja prie kito žmogaus kančios, nesvarbu, koks yra kenčiantysis. Šis stabtelėjimas nėra tik smalsumas, apie kurį vėliau sužino visas pasaulis, bet tvirtas ir ryžtingas pasirengimas padėti. Jei atsigręžiame į artimą tik norėdami pasmalsauti – verčiau to nedaryti. Turime būti pasiruošę padėti savo artimui. Tai ryžtingas vidinis širdies nusiteikimas ir negali vykti savaime. Reikia Dievo malonės ir mūsų pačių pastangų norint nuolat savyje puoselėti šį širdies nusiteikimą dėl artimo. Artimo meilės darbai tokie platūs, kaip ir žmogiškojo vargo, iš kurio reikia gelbėti sutiktąjį. Žmogus gali kęsti fizinį, intelektinį, moralinį vargą ir nelaimes. Todėl artimo meilės darbai yra nesuskaičiuojami. Jų yra tiek, kiek žmogus turi reikmių.
Kaip konkrečiai galime daryti artimo meilės darbus? Vienas iš būdų, kaip atsiliepti į kito žmogaus poreikį, yra savanorystė. Noras savanoriauti neateina šiaip sau, tai yra dovana. Savanorystė gimsta iš tikėjimo ir turi būti nuolatos maitinama Dieviška meile. „Ji turėtų būti profesinės kompetencijos ir autentiškos meilės derinys ir tie, kurie ją praktikuoja, nepaisydami sunkaus darbo ir nuovargio, turi kasdien iš naujo įsisąmoninti kiekvieno asmens orumą; tirti žmonių poreikius ir prireikus minti naujus kelius ten, kur poreikiai didesni, o rūpinimosi bei paramos silpniesiems mažiau“ (Jonas Paulius II, posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa). Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai patarnauti jam kaip artimui. (Katalikų Bažnyčios katekizmas). „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Savanoriška veikla yra artimo meilės ir solidarumo išraiška, paremta tarpusavio ryšiais ir bendryste, kurie būtini bent minimaliam „žmogiškam“ sugyvenimui. Aiškinant tarpusavio bendrystę galima teigti, kad savanoris savo veikloje mainais gauna neįkainojamą patirtį, o prisiimta atsakomybė įgalina teikti pagalbą tiems, kurie negali atsakyti tuo pačiu. Taigi savanorystė yra neįmanoma be įsipareigojimo, atsakomybės ir ryžtingo apsisprendimo tarnauti artimui. Kiekvienas žmogus, atsiliepdamas į kvietimą tarnauti artimui, susiduria su tam tikru iššūkiu, nes tai gana nelengva gyvenant daugybės pasiūlymų, laikinų vertybių laiku, kur tik viskas sukasi aplink mane. Bet ko bijoti? Kad mane išjuoks? Nesupras? Negausiu jokio atlygio? Na ir kas... Juk viskas įmanoma dėl TO, kuris irgi kentėjo, darydamas gera kitiems. Esame kviečiami į susitikimą su Dievu kitame, nes tikime, kad kitame gyvena Dievas. Taigi, kai sutinkame kitą, tai sutinkame patį Dievą, ir po kiekvieno susitikimo turime dieviškos patirties. Nuo šiol viskas, ką galime atlikti gražaus dėl kito, yra neišsemiama. Dievui taip reikia Tavo širdies. „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai...“ (2Kr 9, 8).
 
Straipsnio ir iliustracijos autorė ses. Vincenta Slavėnaitė (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija)
 
 
 

 

Komentarai
Komentarų nėra
Komentarų rašymas
Vardas / Slapyvardis*
El.paštas
Komentaras*
code image * 
* būtini laukai