Bernardinų socialinių paslaugų centras

Savanoriška veikla

2011-02-26  Pagalbadaiktais.lt: kaip nereikalingi tampa būtini

Savo interneto naršyklės lange surinkite www.pagalbadaiktais.lt. Atsidarys tuoj vienų metų gimtadienį švęsiantis programos Pagalbadaiktais.lt interneto puslapis. Jo gimtadienis – kovo 17-ąją.

Nors tinklalapis Geros valios projektų ir Pilietinės atsakomybės fondo iniciatyva sukurtas prieš metus, daug darbo buvo ir prieš jo atidarymą, ir po to: „Galime galvoti paprastai: yra žmogus, kuriam reikia daikto, ir yra kitas žmogus, turintis tą daiktą. Tačiau kaip viską sujungti, kaip padaryti, jog padovanojimas būtų efektyvus, skaidrus? Jau nuo pat programos atsiradimo buvo daug ją keitusių dalykų. Ir tik dabar galime tvirtinti, jog tinklas veikia taip kaip ir turi veikti“, – pasakojo programos Pagalbadaiktais.lt vadovas Arūnas Survila.

Poreikį įrašo kuratoriai – tai dažniausiai socialiniai darbuotojai, žinantys, kaip gyvena jų globojamas žmogus, ir gali nuspręsti, ar prašymas padovanoti daiktą nėra piktnaudžiavimas kitų žmonių gerumu. Tad vienu atveju socialinis darbuotojas įvertina, ar išties tam žmogui daikto reikia, o kitu – gali pasiūlyti tą daiktą įtraukti į sistemą, nes ne visada žmonės drįsta prisipažinti, jog jiems kažko trūksta.

Kai socialinis darbuotojas-tinklo kuratorius į svetainę įrašo prašymą, aktyvūs žmonės, atsivertę puslapį, gali padovanoti reikalingą daiktą: tereikia prisiregistruoti ir spustelti mygtuką „Dovanoti“.

„Bernardinai.lt“ siūlo paskaityti pokalbį su programos Pagalbadaiktais.lt vadovu Arūnu Survila ir savanoriu bei Vilniaus apskrities tinklo atstovu Aurelijumi Suslavičium. Vienas jų su socialiniais projektais dirba jau dešimt metų, kitas, kaip sakė, savanoriauja gal tik dešimt mėnesių.

Greitai svetainei bus metai. Kaip galėtumėte apibūdinti savo darbo rezultatus? Ar esate patenkinti jais? 

Arūnas. Vertinant lankytojų skaičių, jų tinklalapis turi mažai, tačiau daiktų dovanojama daug. Tikimybė, jog užregistruotas poreikis bus patenkintas – 40 proc.

Vertinant mūsų galimybes, rezultatas išties geras. Bet jis tikrai galėtų būti geresnis. Mes esame maksimalistai. Nors dabar tinkle dirba daugiau nei 250 savanorių, sieksime, kad jų būtų tūkstantis, ir jų būtų visose 550-yje seniūnijų.

Artėjame prie tūkstančio dovanojamų daiktų, per savaitę jų sulaukiame iki trisdešimties, tačiau būtų puiku, jog kasdien pavyktų padovanoti bent dvidešimt. O tam reikia turėti daugiau lankytojų, kurie žinotų apie Pagalbadaiktais.lt.

Aurelijus. Norėtume, jog suaktyvėtų ir paslaugų dovanojimas, kad žmonės suvoktų, jog padovanoti galima ne tik daiktą. Jei paslaugų skiltis prasiplėstų, tai būtų labai didelis žingsnis į priekį.

Ar žmonės linkę dovanoti daiktus? Juk daugelis dar turi įprotį kaupti, galvoja, jog kažkada vieno ar kito daikto prireiks...

Arūnas. Nors tas daiktas laikui bėgant tik sensta ir tampa visai nenaudingas? Žmonės turi suprasti, jog jie negali tarnauti daiktams.

Programa Pagalbadaiktais.lt yra unikali tuo, kad panaudotas daiktas iškart dovanojamas konkrečiam žmogui, šeimai ar organizacijai. Nėra taip, kad jis atiduodamas kažkokiai skirstančiai daiktus organizacijai, kuri kažkam tą daiktą atiduos. Lietuvoje yra labdaros organizacijų, kurios nesugeba susitvarkyti su turima labdara. O pas mus nėra jokio sandėlio, kuriame kaupiami nereikalingi daiktai. Jei poreikis neregistruotas, nėra ir dovanojimo.

Kaip daiktai keliauja iš vienos vietos į kitą?

Arūnas. Tam reikėjo rasti logistikos partnerių. Dabar mes turime tris logistikos partnerius, per kuriuos nemokamai pasiekiame visą Lietuvą.

BPC logistika iš žmonių surenka ir perveža didelius daiktus – baldus, buitinę techniką, o smulkesnius daiktus – telefonus, kompiuterinę techniką – siunčiame per kompaniją „Toks“, greitųjų siuntų tarnybą UPS. Dovanojantieji turi pristatyti smulkesnius daiktus „Toks“ ir UPS, o šios bendrovės jau pasirūpina, jog daiktas patektų pas stokojančiuosius.

Atsiranda žmonių, kurie nori nuvežti daiktus patys, susipažįsta. Yra pavyzdžių, kai užsimezga dovanojančiųjų ir gaunančių dovanas draugystė.

Aurelijus. Vienas iš tinklo tikslų – ugdyti atsakingumą, tad džiaugiamės atvejais, kai žmonės į Pagalbadaiktais.lt žiūri atsakingai ir patys pristato dovanojamus daiktus.

O nutinka ir visai kitaip: atsiranda žmonių, kurie daiktą sugeba parduoti dar nespėjus jo paimti ir nuvežti pas stokojantįjį. Džiugu, kad tokių žmonių nėra daug.

Arūnas. Tačiau šiuo šaukštu deguto medaus statinės nesugadinsi. Kai žmogus paspaudęs „dovanoju“, dovanojimą atšaukia, kuratoriai iškart pamato, kad dovanojimas yra netikras.

Kokių daiktų žmonės pritrūksta dažniausiai?

Arūnas. Dažniausiai dovanojami tie daiktai, kurių labiausiai reikia. Tai gali būti buitiniai prietaisai: dujinės viryklės, šaldytuvai, kompiuteriai. Skatiname ir tokių daiktų, kurie panaudojami ne vieną kartą, atidavimą. Pavyzdžiui, vaikų vežimėliai, lovelės, kurių reikia trumpą laiką.

Aurelijus. Net ir vaikų drabužėliai pradeda ratu suktis.

Arūnas. Poreikiai kartais būna specifiniai. Tarkime, prireikia maisto papildų, o žmonės atliekamų maisto papildų neturi, tad reikia pirkti specialiai. Viena įmonė kaip tik ieškojo, ką gero padaryti, ir jų nupirko. Arba reikėjo neįgaliojo vežimėlio kroviklio, o tokio daikto tikrai niekas neturi. Tada jau Aurelijus labai įsijautė į tą problemą ir jį nupirko už savo pinigus.

Kalbant apie specifinius poreikius, kažkada jūsų puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ mačiau diskusiją apie indų plovyklę: ar šį prietaisą reikėtų laikyti prabangos dalyku, ar galima įtraukti į reikalingų daiktų sąrašus? Ką nusprendėte? O kaip dėl papuošalų ar kosmetikos?..

Arūnas. Taip, išties pas mus kartais atsiranda tokių pageidavimų, kurie dažnai, atrodo, nėra pirmo būtinumo, kaip, pavyzdžiui, teniso stalas. Tačiau jei tas teniso stalas atsidurs vaikų dienos centre, ir prie jo galės žaisti dešimt vaikų iš gatvės, tokiu atveju jis yra reikalingas.

Aurelijus. Papuošalai buvo skirti neįgaliai merginai iš Bernardinų socialinio centro. Gavusi juos, mergina buvo labai laiminga, tad tai buvo būtinas dalykas, kaip psichologinė parama, nors paprastam žmogui tai būtų prabanga.

Arūnas. Dėl indaplovės buvo kilusi didelė diskusija. Jei tai būtų kažkoks dienos centras, indaplovė būtų reikalinga, tačiau kai indaplovės prašo daugiavaikė šeima... Mes įrašėme tą poreikį į sąrašą, nes buvo per daug skirtingų minčių. Sprendimo teisę palikome dovanotojui, nors aš pats asmeniškai manau, kad nieko nėra blogo, jei vaikai namuose plauna indus.

Aurelijus. Toje situacijoje indaplovė būtų labiau trukdžiusi nei padėjusi. Ji ir vandens daug sunaudoja, ir papildomų plovimo priemonių pirkti reikia, antraip ji bus neefektyvi. Ir dar kitas dalykas: vaikams reikia išmokti gyvenimiškų darbų, juk taip ugdomas atsakomybės jausmas.

Arūnas. Kita vertus, jei žmogus turi kokią alergiją indų plovimo priemonėms, tai indaplovės jam išties reikia.

Kiekvieną atvejį mes išnagrinėjame atskirai, vertiname subjektyviai, nebandome taikyti apibendrintų taisyklių, nes dažnai viskas priklauso nuo stokojančiojo atvejo, o ne nuo paramos gavėjo statuso turėjimo, ar daiktų kategorijų – pirmo būtinumo poreikis, ar prabangos dalykas.

Kiek suprantu, sprendimus priima kuratoriai, kurie mato ir įvertina, o kartais net pasiūlo reikalingą daiktą įtraukti į sistemą ir laukti, kol jį kažkas padovanos.

Aurelijus. Dažniausiai tai būna valstybės tarnautojai, socialiniai darbuotojai.

Arūnas. Dažniausiai, tačiau jei atsiranda labai norintis dirbti žmogus, jis gali prisidėti. Pas mus dirba viena savanorė, kuri bendrauja su žmonėmis, rengia apklausas. Ji susipažįsta su šeimomis, pasiūlo prisijungti prie tinklo.

Aurelijau, jūs dirbate banke, o savo laisvalaikį skiriate savanoriavimui. Kaipgi sužinote apie tai, ko reikia žmonėms, juk nedirbate socialiniu darbuotoju?

Aurelijus. Į Bernardinų socialinių paslaugų centrą nuėjau pats, į Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinį centrą taip pat nuėjau pats. Kuruojamu asmeniu tapo ir valytoja mūsų darbe, nes mačiau, kaip ji gyvena. Turiu vargingai gyvenantį kaimyną, kurį taip pat įtraukėme į programą. O kaime sodybą užleidome gyventi vienai močiutei, kuri taip pat sunkiai verčiasi. Kai važinėjau „Maisto banko“ autobusiuku, programos transportavimo vadovas papasakojo, kad rado vieną itin prastai gyvenantį žmogų. Be to, pas mus yra bendravimo forumas, kuriame gali susipažinti kuratoriai, tinklo atstovai, kurie taip pat žino, kam reikia pagalbos.

Aš tiesiog apsidairau aplink, paklausinėjau. Dabar jau viskas kažkaip savaime vyksta, per daug ieškoti nereikia.

Arūnas. Dažnai žmonės kreipiasi ir patys, susiradę telefono numerius, paskambina, pasako, jog jiems kažko trūksta.

Arūnai, dar tik įsibėgėjant projektui esate minėjęs, jog stengiatės sukurti kuratorių tinklą, bendruomenę. Bet jis reikalingas ne tik dėl to, kad žmonės galėtų geriau pasirūpinti stokojančiaisiais, tačiau ir dėl savanorių, tinklo atstovų tarpusavio bendravimo.

Arūnas. Taip, vis aktyviau kuriasi tinklo atstovų grupės, kur jie dalijasi mintimis, bendrauja ir galbūt pasijaučia reikalingesni. Nes daugelis specialistų tiesiog palikti, ir, nors turi vietinę valdžią, ta valdžia jais nesirūpina. Daugelis specialistų nesijaučia socialinės politikos dalimi.

O bendraudami jie pradeda kitaip suprasti pilietinį aktyvumą, laisvėja. Be to, tas bendrumas žmones motyvuoja.

Kiek jums, Aurelijau, Vilniaus apskrities tinklo atstovui, ši bendruomenė svarbi?

Aurelijus. Vietinės grupės rengia pašto konferencijas, kuriose atstovai dalijasi patirtimi, ten kyla labai daug diskusijų, sprendžiamos vietinės problemos.

Man pačiam bendruomenė svarbi ieškant kai kurių sprendimų. Tarkime, turiu kokį nors daiktą, kurį padovanoti gali būti sunku, nes toks poreikis nėra registruotas. Kreipęsis į bendruomenę, į forumą, galiu greitai atrasti žmogų pačiame tolimiausiame Lietuvos kampelyje. Kitu būdu to padaryti neįmanoma. O ir prireikus pagalbos, visada atsiras aktyvių, galinčių padėti žmonių.

Arūnas. Puoselėjame mintį, kad, projektui įsivažiavus, aktyvios grupės susikurs ir savivaldybėse. Norėtųsi tikėti, kad kada nors tų grupių nariai dirbs ne tik su Pagalbadaiktais.lt, bet įsitrauks ir į kitų socialinių problemų sprendimą savivaldoje.

Paminite tai vieną, tai kitą žmogų, kuriam kažko trūksta, reikia, kuris labai džiaugėsi vienu ar kitu dovanotu daiktu. Daugelis žmonių elgiasi priešingai: jie ignoruoja sunkiai gyvenančiuosius tam, kad suvokimas apie skurstančiųjų skaičių, apie jų rūpesčius neliūdintų, juk visi turi bėdų, problemų. Ar ne per didelis emocinis krūvis nuolat matyti skurstančius žmones, ar netrikdo suvokimas, jog visiems padėti nepavyks?

Arūnas. Jei įsigyvensi į kiekvieną problemą, tai tik tuo ir gyvensi. Į viską reikia reaguoti objektyviai. O ir tą emocinį išgyvenimą pasiima sistema: susipažinus su problema, priėmus sprendimą, reikalingas daiktas įrašomas į sistemą, o visa kita priklauso nuo dovanotojo.

Aurelijus. Jei kas pasiūlo daiktą, ne visada atsiminsi, kam jo reikėtų, tačiau panaršius svetainėje, visada gausi atsakymą. O žmones, su kuriais nuolat bendrauji, atsimeni, tad paprastai žinai jų poreikius.

Kodėl pasirinkote tokią veiklą?

Arūnas. Socialinėje srityje dirbu jau dešimt metų. Lietuvoje ji – tai laukas, kuris neišnaudotas, kuriame pasistengus galima sukurti labai daug gražių dalykų.

Su Pagalbadaiktais.lt pradėjau dirbti todėl, kad norėjau prisidėti prie sistemos kūrimo. Ji – socialinės tinklinės rinkodaros pavyzdys, kuris yra labai paprastas ir veiksmingas.

Pagalbadaiktais.lt man buvo atradimas. Kadangi iki tol dirbau vien su jaunimo projektais: „Gyvąja biblioteka“, „Visi skirtingi – visi lygūs“, prisijungęs prie Pagalbadaiktais.lt, pradėjau bendrauti su įvairaus amžiaus grupėmis, prisiliečiau prie visai kitokių socialinių problemų. Čia susipažinau su labai gerais žmonėmis.

Aurelijus. Aš gal dešimt mėnesių nesuskaičiuosiu. Atėjau į Pagalbadaiktais.lt, nes man jau buvo įkyrėjusi ta padėtis visuomenėje, visos jos problemos: skurdas, žmonių nelygybė, klasės. Apie tai daug kalbama, tačiau realiai niekas nesikeičia.

Aišku, yra žmonių, kurie dirba ir stengiasi kažką pakeisti, tačiau jų mažai. Mažai centrų. Mažai galingų nevyriausybinių organizacijų, o jei ir yra kokia galinga, tai dažnai ji nėra veikli.

Ateidamas dirbti galvojau, jog užteks man šnekėt, reikia kažką daryt.

Arūnas. Aurelijaus įsitraukimas man buvo labai svarbus, nes vienu metu nuo Pagalbadaiktais.lt programos buvau labai pavargęs: žmonės ateidavo ir išeidavo, trūko komandos, kuri nuolat rūpintųsi projektu. Aurelijaus įsitraukimas situaciją stabilizavo. O dabar prie projekto valdymo yra dar daugiau žmonių. Prie mūsų prisijungė judėjimo negalią turinti Lina, kuri perėmė labai daug svarbių darbų.

Iš tikrųjų Lietuvoje tų organizacijų labai daug, tačiau daugelis projektų yra trumpalaikiai. Kadangi aš perėjau labai daug valstybinių, Europos Sąjungos institucijų, organizacijų, pavargau nuo trumpalaikių projektų.

Norėčiau, jog jei jau kažkas imasi iniciatyvos kuruoti kokią nors sritį, tai ir toliau su ja dirba, toliau ją vysto. Trumpalaikiai dalykai nieko nepakeičia, jie reikalingi tik kaip bandymų poligonas, o pokyčiams reikalingos ilgalaikės programos.

Aurelijau, kaip jūsų sprendimą savanoriauti priėmė aplinkiniai? Ar vertinant jį nebuvo remiamasi stereotipais? Juk visuomenė savanorystę dažnai sieja su jaunuoliais, studentais, dažnai neturinčiais kuo užsiimti laisvalaikiu, o štai jūs dirbat banke, o laisvalaikiu rūpinatės kitais žmonėmis.

Aurelijus. Su tuo susidurti neteko. Buvau net šiek tiek nustebęs dėl reakcijos į mano veiklą Pagalbadaiktais.lt. Kai darbe apie tai papasakojau įvairių skyrių vadovams, visi jie sakė, kad tai labai gera iniciatyva, jog visi vienoje ar kitoje šalyje yra matę panašių dalykų. Ir nors prisidėti jie nežadėjo, iniciatyvą rėmė.

Aišku, visuomenėje galbūt toks stereotipas ir vyrauja, tačiau man tikrai neteko su juo akivaizdžiai susidurti. Visiškai nejaučiu diskriminacijos dėl to, kad esu dirbantis vyras ir dar savanoriauju. Kai kam tai atrodo neįprasta, bet, kita vertus, tas šokiravimas kartais labai naudingas, nes žmonės susimąsto, pradeda svarstyti.

Arūnas. Padėtis gerėja, bet ši vyro stereotipizavimo problema opi nuo seno. Teko vartyti aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išleistą knygą, kuri būdavo duodama šeimoms. Ten labai aiškiai išdėstyta, kad, vyrui grįžus iš darbo, moteris turi būti paruošusi valgyti, vaikai negali kalbėti, jiems reikia tyliai ir ramiai valgyti.

Taip, mums tai yra anekdotas, tačiau žiūrėkime, mūsų tėvai buvo taip ugdomi, ir vyrui buvo keliami labai aukšti reikalavimai. O dabar tai daro mūsų populiarieji žurnalai: juose aprašomi pavieniai sėkmės atvejai, galbūt 5 proc. visų gyventojų. O kita visuomenės dalis nuo tų 5 proc. sėkmingųjų nutolusi ir dėl to jaučiasi labai menka.

Ir šie stereotipai nulemia ne tik vyrų dalyvavimą pilietinėje veikloje. Pažiūrėkime, kokie reikalavimai keliami jaunimui: aštuoniolikmečiai jau turi savo automobilius vairuoti.

Bet jaučiu, kad viskas po truputį keliasi ir keičiasi, nes vis daugiau žmonių įsitraukia į pilietinę veiklą, suvokia, jog gyvenimas nėra vien tik darbas nuo 8 iki 17 valandos. Gyvename vieną kartą, turime nuveikti daugiau.

Ką į jūsų gyvenimą atnešė savanorystė?

Aurelijus. Aš esu žmogus iš visai kitos veiklos srities, tad pamačiau, kiek daug galimybių keisti visuomenę dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų veikloje, savanoriaujant. Trumpai tariant, čia yra neišsenkami veiklos klodai.

Jei nori padaryti kažką naudingo, reikia kreiptis į kokią nevyriausybinę organizaciją, pabandyti savanoriauti, arba kurti kažką savo. Svarbiausia – susitikti su tinkamais žmonėmis, turinčiais tuos pačius tikslus.

Jūs patys dirbate Lietuvoje, o kaip vertinate savanorystę užsienyje?

Arūnas. Lietuvoje yra stiprus visuomenės spaudimas: baigei dvylika klasių, iškart turi stoti. Ir ne bet kur, o į universitetą, geriausia, aišku, Vilniuje. Tėvai žmogų prispaudžia, ir jis įstoja. Ir net ne ten, kur reikia, juk dažnai aštuoniolikmetis dar negali suprasti, ką norėtų veikti gyvenime.

Dėl to savanorystę užsienyje aš vertinu labai teigiamai. Dažniausiai ten siūloma savanorystė, trunkanti tris, šešis ar devynis mėnesius. Tad jaunas žmogus savo laiką gali paaukoti konkrečiai organizacijai, veikiančiai jam rūpimoje srityje. Jei kažkam labai įdomi gamta, galima padėti „Greenpeace“. O savanoriavimas toje organizacijoje supažindins su problemomis, apie kurias studijuodamas tikrai nesužinosi. Jei žmogui patiks, jis gilinsis ir toliau, o jei nepatiks, galės toliau ieškoti savo kelio, išbandyti save kitose srityse.

Aurelijus. Užsienyje tokia savanorystė labai populiari, o pas mus viso to tiesiog nėra. Nežinia, kiek prireiks laiko, kol tokie dalykai atsiras ir pas mus. Atsiras, tačiau svarbiausia, kad iki to laiko mūsų visuomenė nesubyrėtų ir žmonės neišsivažinėtų.

Darbe sutinku praktikantų, ir jie – visi iki vieno – nusiteikę išvažiuoti. Viską palikti – lengviausias sprendimas.

Arūnas. O žinot kodėl žmonės nori išvažiuoti? Jie nesijaučia reikalingi. Valdžia toli nuo žmonių, ir nors kuriami visokie komitetai, nėra bendravimo. Niekas nepaklausia jauno žmogaus, kaip tau šitas sprendimas, ką apie tai galvoji. Nevyriausybinis sektorius Lietuvoje silpnas, ir nors žmonės galbūt ir būtų linkę savanoriauti, nėra kur tai padaryti.

Bernardinai.lt

Komentarai
58K4    2014-01-13   21:33  
btighcfsobsejovdfousbt, ndlgrdgydu , [url=http://www.dwuhegiwek.com/]nmkwotqhxx[/url], http://www.pfhfsallzj.com/ ndlgrdgydu
lili    2011-12-10   23:46  
zinote cia tik ponams viska dovanoja pas mus daugebutyje gyvena net 4 daugeveikes seimos kurios gan gyvename nepasiturinciai ir ne visada ka sventem turime pasmaguriauti nesumokame 1menesi mokesciu kad galetumem vaikams kaledas padaryt sotesnes paskui visa puse metu skolas mokame tai kam mum tiek vargotai jau treti metai bus kai ziuriu pro langa i dangu ir asaros krenta dugevaike i kuria ziuri kaip i asocialia graudu nenoriu svenciu nenoriu prakeiktos musu lietuvos tai duok dieve bekit lekit kiek tik kojos nesa is jos kol badas ir maras neuzpuole
Komentarų rašymas
Vardas / Slapyvardis*
El.paštas
Komentaras*
code image * 
* būtini laukai