Bernardinų socialinių paslaugų centras

Savanoriška veikla

2011-02-23  Savanorystė – laiko gaišimas ar pilietiškumo įrodymas?

 Iš tiesų, kalbėdamas apie savanorišką darbą su aplinkiniais esu išgirdęs labai skirtingų nuomonių: „kam dirbti, jei už tai nieko nemoka“, „jau geriau uždirbsiu mažiau, bet dalį savo laiko bei dėmesio skirsiu tiems, kuriems iš tiesų jo reikia“, „savanoriaudamas ir duodi, ir gauni“, „savo noru kitiems padedantis žmogus suvokia savo, kaip piliečio, pareigas“. Tad kalbėdami „Euroblogas GYVAI“ diskusijoje stengėmės paliesti visus savanorystės aspektus bei pakomentuoti bent dalį minėtų teiginių.

Diskusijoje, kuri vyko Vilniaus knygų mugėje įsikūrusioje LRT studijoje, dalyvavo nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius Martinas Žaltauskas, susivienijimo „Kultūros savanoriai“ atstovė Agnė Vasiliauskaitė ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas. Visi pašnekovai sakė turintys praktinės savanorystės patirties, visi jie – panašaus jauno amžiaus. Todėl diskusijoje gal kiek ir pritrūko vyresnės kartos atstovų, ne itin daug apie savanorystę žinančių žmonių arba šiaip kritiškai savanorystę vertinančių pašnekovų ir turinčių savo argumentų taip vertinti.

Tikrai nedaug Lietuvos gyventojų yra girdėję, kad šie 2011 metai Europos Sąjungoje paskelbti savanorystės metais. Juk mūsų šalyje savanoryste užsiima mažiau nei kas dešimtas suaugęs šalies gyventojas, tuo tarpu Vakarų Europoje savanoriškai veiklai laiko skiria daugiau kaip penktadalis suaugusių asmenų. Iniciatyvinės grupės atlikta apklausa mūsų šalyje parodė, jog daugiau nei pusė apklaustųjų nežino, kur kreiptis norint savanoriauti. Tad kėlėme klausimą – gal norinčiųjų savanoriauti atsirastų kur kas daugiau, jei ši galimybė būtų plačiau reklamuojama ir organizacijos, kurioms reikia savanorių, išlystų į dienos šviesą? Ir iš tiesų, nėra tinkamos duomenų bazės, kurioje būtų pateikiami savanoriško darbo pasiūlymai, trūksta informacijos sklaidos apie savanorystę, trūksta ir gebėjimų tą informaciją patraukliai pristatyti visuomenei. Juk savanoris turi būti šaunus vyras ar moteris – apsukrus vadybininkas ar besišypsanti pensininkė, kurie keletą valandų per savaitę skiria savanoriškam darbui.
Štai čia diskusija palietė ir savanoriško darbo apibrėžimą – kas tai yra savo noru atliekamas darbas? Ar pakanka vienos dienos savanorystės per metus, kad galėtum vadintis savanoriu? Kaip pavyzdį galime panagrinėti vieną visoje Lietuvoje vykstančią švarinimosi akciją. Puiki ir garbinga iniciatyva, tačiau ar savo namų bei sodo tvarkymą taip pat vadintume savanoryste? Būtent tai ir yra vienas iš pagrindinių savanorystės principų – savo noru atliekama veikla turi būti naudinga ne tau pačiam, tavo gerbūviui ar kaimynui. Savanorystė yra darbas, kai tu savo noru padedi su tavo aplinka kuo mažiau susijusiam žmogui. Dar labai svarbu prisiminti, kad savanoriais tampama ne po vienos dienos nemokamo darbo renkant šiukšles, o nuolat skiriant dalelę savo laiko savanoriškam darbui.
Tačiau nereikia norėti, kad Lietuvoje savanorystės supratimas pasikeis staiga. Juk mūsų šalies žmonės ilgus amžius dirbo arba carui, arba partijai, o dabar dar daugelis pluša ir nesąžiningam įmonės bosui. Tad matyt kol nepagerės darbo kultūra, nebus pagarbos tarp darbdavio ir darbuotojo, tai ne itin padaugės ir tų, kurie dalį savo laiko norėtų skirti savanoriškam darbui.
Vis dėlto, savanorystę būtina skatinti, nes tai mainymasis geromis emocijomis bei reikalingais darbais. Savanorystę reikia skatinti dar ir todėl, kad sustiprintume mūsų tautos pilietiškumą. Juk tas, kuris be jokios naudos sau tiesia pagalbos ranką kitam, piliečio vardo vertas kur kas labiau nei vien savanaudiškomis gyvenimo tiesomis besivadovaujantis žmogus.

www.euroblogas.lt/2011/02/savanoryste-%E2%80%93-laiko-gaisimas-ar-pilietiskumo-irodymas/

Komentarai
Komentarų nėra
Komentarų rašymas
Vardas / Slapyvardis*
El.paštas
Komentaras*
code image * 
* būtini laukai